Viola da Gamba yra muzikinis instrumentas su penkiomis septyniomis stygomis ir lanku, panašiu į santykinę violončelę. Paprastai, viola žaisti sėdimoje padėtyje, vertikaliai laikydami jį tarp kelių arba įdėkite šoninę sieną ant kojos.
Istorija ir prasmė
XVI a. Atgimtinos eros atsirado muzikos instrumentas. Jei lyginame su smuikais, tada jo proporcijos turėjo sutrumpintą kūną dėl styginių ilgio ir plokščios dugno denio. Gampai buvo plonesni ir lengviau, jų forma organizme nebuvo taip išdėstyta, kad tai nebuvo poveikis atsiperkamai.
Iš visos Pažymos šeima, pėdų Gamba išlaikė svarbiausią dalyką: už žaidimą Gamba, buvo aprašyta daugelio XVIII a. Vidurio vidurio vidurio autorių darbų. Pasibaigus XVI a., Mass plitimas smuikų prasidėjo Italijoje kaip tinkamiausias italų mentalitetas muzikos instrumentų, Gambo rado savo tikrąjį tikslą Jungtinėje Karalystėje. Viola Taip Gamba visiškai kreipėsi į muzikos britų, yra daug nuostabios muzikos, sukurtos ansambliams visam šimtmečiui. Tais metais britų muzikantų šeimose buvo įvairių dydžių giets.
Gamba dėl specialios tinklo konstrukcijos su fringais, išgauta sudėtingesnis ir nutildytas garsas nei smuiko šeimos įrankiai, tačiau nesuteikė intonacijos laisvės. Ploni minkšti garsai buvo jo ryškiausias išraiškingas agentas, o garso perkrovos nebuvo.
Tačiau šalis, kurioje buvo visiškai atskleistos Gambo solo pajėgumai, Prancūzija tapo arčiau XVII a. Pabaigos. Gamps asortimentas buvo išplėstas, pridėjo dar vieną mažą eilutę. Dėl muzikos žinovų skatinimo, buvo išduotas didelis rafinuotų muzikos kūrinių prieplaukos įvairovė.
Prancūzijos kompozicijose buvo galima nustatyti būdingus plug-in pratęsimo metodus. Gamba gavo didžiausią savo techninio komponento kūrimą. Žaidime "Viool", aristokratų ir kilnių šeimos atstovai buvo pagerinta. Nepaisant gilaus garso, laikui bėgant žaidimai buvo perkrauti su smuikais, kurie garsiai skambėjo didelėse salėse, bet turėjo mažiau styginių. Muzikinio garso intymumas padarė solo įrankį su solo įrankiu, tinka tik mažiems kambariams, ir išlygintų ekstrahavimo, atimta garsų dinamiškumo buvo tuo pačiu metu dėl šio ypatingo įrankio populiarumo priežastis. Baigus XVIII a., Gampai beveik visiškai išnyko iš visų, ir jų vieta buvo paimta iš violos.
Veislės. \ T
Paprastai yra keturios smulkios da Gamba veislės:
- alte;
- tenoras;
- toli;
- Pagrindinis.
Be pagrindinių rūšių, buvo padaryta, turintys ir rezonansinės stygos. Straipsniai sureguliuoti Unison buvo varomi raktai, taip pat Bardon stygos buvo įsikūrusi ant jo.
Tenoro altui, kuris yra šios šeimos atstovas ir visuotinai pripažintas pavadinimas "Viola da Gamba" buvo įtvirtinta. Visoje įrankio egzistavimo istorijoje naudojami geistai:
- solo;
- ansamblis;
- orkestro.
Britai atskleidė "Gamba" solo pajėgumus ir pradėjo gaminti sumažintus boso gamas, vadinamą padalijimu. Mažesnė kieta solo žala su kintama sistema buvo vadinama Lira smulkiais.
Atgimimo įrankis
Pažmėvo da Gamba įvyko XX a. Pradžioje, kai "Gamd" krikščionių debiutai tapo naujojo amžiaus debiutavimu, kuris 1905 m. Döberayaker taip pat atliko XVIII a. Repertuaro vidurį Gamba, išsprendžiant kompozitoriaus Bacho koncertus.
Tuo pačiu metu kai kuriose Europos šalyse kai kuriose Europos šalyse pažadinamos violetinės interesai, smarikų ansambliai pradeda būti sukurta, pavyzdžiui, A. Vetsinger šeima Bazelyje, taip pat mišriuose dermage įrankių ansambliuose su altu.
Viola da Gamba, beveik pamiršta ir perkelta kitais instrumentais, grįžo į koncertų sales ir bažnyčias atlikėjų spektaklių sąskaita. Geriausi Virtuoso žaidime Gamba buvo pripažinta Italijos Paolo Pandolfo. Šiandien manoma, kad dvigubas bosas sujungia kai kurias charakteristikas ir pažeidimus bei smuikus. Priemonės žaidimą atkurta viola ir specialiųjų visuomenių mėgėjams, kuriuos įtraukia mėgstamiausia muzikantai, kurie mėgsta.
Apie tai, kaip skamba Viola da Gamba, žr. Kitą vaizdo įrašą.