Dėl meilės pobūdžio "Cocker Spanielis" tradiciškai laikomas geru pasirinkimu kaip draugų šuo šeimoms su vaikais. Šiuo metu dvi šių šunų veislės yra didžiausias paskirstymas - amerikietis ir anglų. Todėl, prieš perkant šuniuką, verta palyginti šių dviejų rūšių koking ir išsiaiškinti, kaip išsiskiria jų pobūdis, išvaizda ir priežiūros taisyklės.
Istorinė nuoroda
Pirmasis veislės spanielio paminėjimas priklauso XIII a. Anglijai, kur šunys buvo naudojami paukščiams medžioti. Tuo pačiu metu šis žodis vyksta nuo viduramžių prancūzų espaigės (ispanų), todėl šių šunų protėviai buvo net anksčiau buvę Foggy Albion iš Ispanijos.
Viena iš populiarių teorijų sako, kad šie gyvūnai pateko į Didžiąją Britaniją kartu su Celts genčių, kurios migravo iš Ispanijos 900 iki mūsų eros.
Iš pradžių visi spanieliai buvo suskirstyti į vandenį, kurio užduotis buvo pristatyti nužudyto paukščio skerdeną nuo vandens ir žemės, kuris buvo naudojamas stebėti ir paukščio štampui. Tais metais veislė buvo daug daugiau laukinių nei šiandien. XVII a. Mokymo ir veislinių spanierių technikos pokyčiai įvyko XVII a. Kaip rezultatas, atstovai veislės tapo daug labiau paklusnus ir meilus.
XIX a. Pradžioje prasidėjo tolesnis veislės atskyrimas pagal gamybos rūšį. Šunys, kurie buvo naudojami paslėpti Waldshnepa, kuri anglų kalba vadinama Woodcock ("Forest Cockerel"), gavo Koks vardą. 1840 m. Reikalavimai buvo nustatyti, pagal kuriuos kokotok turėjo pasverti nuo 6 iki 9 kg. Tuo pačiu metu, iš viryklės, MEYS ar spyglenčių tų laikų kategorijoje, skirtingi šuniukai iš vienos kraiko gali gauti, o tai reiškia, kad viryklės dar nebuvo nepriklausoma veislė tų metų.
Tik 1885 m. Buvo sukurtas spanielių veisėjų klubas, kuris sukūrė veislės standartų kūrimą. Apie 1890 m. Galutinis spyruoklių ir kokų atskyrimas, nuo tada, britų kokerų spanieliai buvo išsiskyrę pagal klubo priimtus standartus.
Pirmieji atspalviai ant modernių Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje pasirodė 1620 m., Nes daugelis Meimflavr keleivių ėmėsi savo mėgstamiausių. Amerikos šios veislinių selekcininkų klubas buvo sukurtas 1881 m. (4 metai iki britų) ir nedelsiant įdėti ambicingą užduotį sukurti savo įvairių kokerių, kurie skirsis nuo visų kitų (įskaitant britų). Šį tikslą buvo galima pasiekti 1905 m., Kai buvo pateiktas Amerikos veislės standartas.
Ilgą laiką 2 veislės sukurtos atskirai, nesikreipus vienas su kitu. Tik XX a. 20-ajame dešimtmetyje pirmieji "amerikiečiai" pradėjo patekti į Angliją. Nepaisant akivaizdžių skirtumų, tik 1970 m. Britų augintojai oficialiai pripažino Amerikos kokerspanierių su nepriklausoma veislė (prieš tai jis buvo laikomas vienu iš britų tipų). Šiuo metu abi veislės yra maždaug tokios pačios populiarumo.
Beje, garsiausias animacinis cocker, būtent "Lady" iš "Disney" "Lady ir Tragging" yra vis dar iki amerikiečių įvairovės.
Išorė. \ T
Labiausiai matomi skirtumai tarp amerikiečių ir anglų uolų pasireiškia išvaizda. Skirtumas jau pasireiškia tokiu pastebimu parametru, kaip šuns augimas. Dėl britų šis skaičius pasiekia 42 centimetrų, o amerikiečiai retai auga 37 cm. Todėl gyvūnų masė yra kitokia - jei Jungtinių Valstijų šunys paprastai sveria iki 12 kg, tada jų kolegos iš rūko angonijos 15 kg rodiklis.
Žemė matmenyse, "amerikiečiai" viršija savo kolegą iš kito žemyno Šiuo svarbu daugiausia dekoratyviniams šunims, indikatorius kaip vilnos ilgis.
Beveik visi veislės atstovai iš Jungtinių Valstijų turi gražią, storą ir ilgą vilną su tankiu apatiniu sluoksniu, o britų įvairovės gyvūnai dažniausiai turi vidutinio ilgio vilną su mažais pailgėjimais ant ausų, kojų ir skrandžio.
Ji turi dvi veisles ir galvos formą - jei amerikiečių įvairovės šunys yra labiau būdingesni apvalkalui mažo, palyginti su dydžio kūnu su šiek tiek ryškiu nosimi ir sutrumpintu "kvadratiniu" snukiu, tada britai paprastai turi didelė galva ir santykinai pailgos veido. Nepaisant to, kad visų kokerių kūnas paprastai turi formą arti kvadrato, JAV veislė dažniausiai apibūdina didesnę natrio vietą, o britų nugara paprastai praktiškai net ir iš grūdų.
Bet spalvų iš karto suprantama, jis yra priešais jus "amerikiečių" arba "angliškai", deja, nebus išeis, nes abiejų veislių standartai leidžia daug galimybių šuns vilnos spalvos. Dažniausios abiejų veislių spalvos:
- juoda;
- raudonplaukiai;
- Auksinė;
- šokoladas;
- blyškiai;
- Sumaišyti (dažniausiai juoda ir balta, raudona balta, ruda balta).
Nesiskyrė abiejose viryklėse ir ausų ilgiu - Išskyrus Amerikos veislių šunims, jie gali būti padengti šiek tiek storio šeši.
Skirtingų simbolių skirtumai
Nepaisant to, kad išorinių skirtumų tarp dviejų veislių viryklės yra minimalūs, jų simboliai yra labai skirtingi. Abu uolos paprastai yra draugiški, meilūs ir paklusnūs, puikiai paliekantys mokymą.
Tačiau, jei britų augintojų klubas siekė išlaikyti medžioklės esmę, tuomet amerikiečiai dažniausiai siekė gauti šunį su patrauklesne išvaizda.
Dėl tokio kito požiūrio į veisimą, "Britai" yra energingesni ir mobilieji nei "amerikiečiai", o reikšmingas nepasitikėjimo trūkumas yra susijęs su žmonių nepažįstamų žmonių išvaizda namuose. Tačiau veislė iš JAV yra ramesnė, o veiklos protrūkiams gali būti apgalvoto laikotarpio laikotarpis. Viena vertus, toks šuo bus mažiau paplitęs jums, kita vertus, šunys iš rūko albiono visada yra atvira bendrauti su šeimos nariais, o "amerikiečiai" negali sutikti dalyvauti pastatytuose žaidimuose.
Kaip ir viryklės suderinamumo su kitais naminiais gyvūnais, tada Abi veislės nėra blogos su katėmis. Tačiau jei veislė iš Jungtinių Valstijų yra gerai toleruoti buvimą bet kokių kitų augintinių namuose, tada "Britų" savininkai neturėtų pradėti namų papūgų ir kitų dekoratyvinių paukščių - Veislė išlaikė medžioklės instinktus, todėl paukščio gyvenimas gali būti tragiškai nutrauktas.
Kitas skirtumas nuo JAV spanieselyje - labai geras apetitas dėl verusumo ribos, Todėl už jų mitybos pusiausvyros yra atidžiai stebėti, nei veisiant "britų".
Priežiūros ypatybės
Kai auga bet kokio koktaisiais spanieliais, pagrindinis dalykas yra skirti pakankamai dėmesio naminiams gyvūnėliams, nes jie netoleruoja atskyrimo su savininku ir yra labai aktyvūs. Jei neturite laiko mokyti ir auginti augintinį, jis gali augti per kelias ir nekontroliuojamas.
Dėl vilnonio dangčio ypatumų Amerikos viryklės reikalauja daug išsamesnės vilnos priežiūros.
Jie turi būti šukuoti kelis kartus per dieną, Ypač po vaikščiojimo pobūdžio, o daugiau trumpaplaukis "britų" bus pakankamai vienintelis šukavimas per dieną.
Ir čia Dienos akių valymas ir ausys reikalingas abiem spaniels veislėms. Maudymosi augintiniai ne daugiau kaip vieną kartą per savaitę. "Amerikiečiai" turi būtinai šukuoti vilną tiek prieš maudymą, tiek po to, kai britų veislė tokia procedūra yra neprivaloma.
Kitas skirtumas yra tas, kad jei augintojai yra aktyvūs ir mylintis anglų kalbos pobūdį, turi būti suteiktas laikas dažnai pasivaikščiojimai į gryną orą, tada "amerikiečiai" visiškai atsisėdo 1-2 kartus per dieną.
Sveikatos skirtumai
Abi kokerų spanies veislių pasižymi gera sveikata ir tinkama priežiūra. Gyventi nuo 12 iki 15 metų.
Viena iš labiausiai paplitusių abiejų veislių ligų yra vadinamoji Raudonųjų spanierių pasiutligė kuris yra išreikštas nevaisvinto agresijos protrūkių forma. Verta žinoti Tai nėra charakterio bruožas, bet paveldima liga . Dėl dekoratyvinės galvos ir snukių, amerikiečių viryklės yra labiau jautrūs akių ir kvėpavimo takų sistemos ligoms nei anglų kalba.
Kitame vaizdo įraše galėsite skaityti veislės amerikiečių kokerspanierių bruožus.